Tarpvietės kirpimo priežastys – medicininės ar kultūrinės?

Pagal Higienos instituto skelbiamus oficialius statistinius duomenis, Lietuvoje 2019 m. tarpvietės plyšimai buvo siuvami 36% natūraliais takais gimdžiusių moterų, o epiziotomija (t.y. tarpvietės kirpimas) ir susiuvimas atlikti 29% natūraliais takais gimdžiusių moterų (jei skaičiuotume nuo visų tais metais Lietuvoje gimdžiusių moterų, gautume atitinkamai 29% tarpvietės plyšimų ir 23% epiziotomijų ir susiuvimų).

Tačiau išryškėja ženklūs skirtumai tarp Vilniaus ir Kauno regionų (perinatologinių centrų): Vilniaus perinatologiniame centre (jam priklauso Vilniaus ir Panevėžio grupių ligoninės) tarpvietės kirpimo procedūra atlikta 32% moterų (40% nuo gimdžiusių natūraliais takais), o Kauno centre (Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių grupių ligoninės) – 17% moterų (21% nuo gimdžiusių natūraliais takais). Tuo tarpu plyšimų skaičius išlieka beveik toks pat abiejuose regionuose: 37% Kauno ir 36% Vilniaus regione. Toks netolygus tarpvietės kirpimų pasiskirstymas suponuoja egzistuojant skirtingas ligoninių praktikas, dėl kokių priežasčių ir aplinkybių yra atliekama ši procedūra. Neretai intervencijų kiekį galima sieti su stacionaro lygiu: kuo komplikuotesnius gimdymus stacionaras gali priimti, tuo daugiau intervencijų paprastai jame atliekama. Tačiau epiziotomijos skaičių skirtumo tarp regionų tai nepaaiškina, kadangi abu regionai turi po trečio lygio stacionarą ir po kelis antro lygio stacionarus. O tuo labiau, plyšimų kiekis vis tiek lieka toks pat, nepriklausomai nuo to, kiek kirpimų atliekama. Neišvengiamai kyla klausimas, kodėl vienoje Lietuvos dalyje moterys šią intervenciją patiria kone dvigubai dažniau nei kitoje. Turint omeny tiek fizines, tiek emocines šios intervencijos pasekmes, norėtųsi paskatinti rytų Lietuvos stacionarus peržiūrėti savo praktikas ir įvertinti, ar visada ši rimtas pasekmes moteriai turinti procedūra yra atliekama pagrįstai.

Suprantama, jog yra situacijų, kuomet epiziotomija ir tarpvietės susiuvimas yra neabejotinai reikalinga, tačiau norime atkreipti dėmesį į su šiomis procedūromis susijusius svarbius aspektus, tokius kaip informuoto sutikimo gavimas prieš atliekant intervenciją bei efektyvus nuskausminimas procedūros atlikimo metu. „Mano gimdymas“ 2019-2020 m. apklausos duomenimis, 22% moterų, kurioms buvo siuvama tarpvietė, negavo efektyvaus nuskausminimo – joms procedūra buvo skausminga. Taip pat 12% moterų jautė skausmą epiziotomijos metu. Iš moterų, kurioms buvo kerpama tarpvietė, 40% atvejų joms nebuvo paaiškinta intervencijos esmė ir/ar jos nedavė sutikimo tai daryti, o tarpvietė siūvama be paaiškinimo ar sutikimo – 28% atvejų. Visa tai gali turėti reikšmingos įtakos moterų subjektyviai gimdymo patirčiai. Taip pat svarbu paminėti ir pasitaikančias neigiamas tarpvietės kirpimo pasekmes: ilgalaikį skausmą, diskomfortą ir skausmą lytinių santykių metu keliančių randų, kas gali turėti neigiamos įtakos moters gyvenimo kokybei ir emocinei būsenai.

Norime pabrėžti, kad tokios praktikos, kai medicininės intervencijos atlikimo metu nėra suteikiamas nuskausminimas ar gimdyvė nėra informuojama, kas su ja daroma, prieštarauja PSO rekomendacijoms dėl pagarbios ir orios gimdymo priežiūros bei pačioms bazinėms žmogaus teisėms apie orumą, kūno integralumą ir teisę į informuotą pasirinkimą.

Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis

Gimdėte Lietuvoje 2023 metais? Kviečiame pasidalinti savo gimdymo patirtimi