Didžioji dalis apklausoje dalyvavusių moterų teigė, kad ligoninėje joms buvo išsamiai paaiškinta apie kūdikio sveikatos būklę (82 procentai, nors 14 procentų iš jų informacija buvo suteikta tik joms pačioms teiraujantis). Kai moterų paklausėme, ar joms buvo išsamiai paaiškinta apie JŲ PAČIŲ sveikatos būklę, situacija pasikeitė – į šį klausimą teigiamai atsakė jau tik 68 procentai moterų (iš kurių 13 procentų atsakymus gavo, kai pačios jų teiravosi). Likusioms informacija, jei ir buvo suteikta, tai neišsami arba nesuprantama: 18 procentų jaučiasi jos negavusios apie kūdikį ir 32 procentai – apie save. Įdomu yra tai, kad moterys ir pačios savo būkle domėjosi rečiau negu naujagimio – manome, kad taip gali būti ir dėl plačiai paplitusios nuostatos, kad svarbiausia – sveikas vaikas. Ar tikrai tai yra palankiausias atspirties taškas ilgalaikėje perspektyvoje, žinant, kad būtent moterys tampa pagrindiniu, o kartais – beveik vieninteliu žmogumi, kuris keletą metų savo fizines, mentalines, emocines jėgas skiria kūdikiui? Formuluojant kitaip – ar gali moteris pasirūpinti naujagimiu, jei ja pačia nėra visavertiškai pasirūpinta?
Nėštumas ir gimdymas yra didelis įvykis ir iššūkis moters organizmui. Gyjanti gimda, nusilpę pilvo ir dubens dugno raumenys, krūtų būklės, žindymas, tarpvietės ar cezario pjūvio rando priežiūra ir higiena, hemorojaus ir šlapimo nelaikymo prevencija, hormonų ir emocijų pokyčiai, padidėjęs jautrumas – tai yra tik dalis klausimų, kurie aktualūs pagimdžiusiai moteriai. Daugelį šių gimdymo padarinių galima sušvelninti ar atstatyti, tačiau tam paprastai reikia pastangų ir kartais – pagalbos. Tačiau sisteminio dėmesio pogimdyminiam moters atsistatymui kol kas nėra – savo poreikius įvardinti, ieškoti, už ką, kur ir kaip juos spręsti tampa pačios moters reikalu.
Tai, kad gimdymo metu ir po jo dėmesio centre yra vaikas, o moters poreikiai neretai vis dar lieka tarsi nuošalyje, apklausoje iš dalies patvirtina ir klausimai apie personalo elgesį. Nors 75-90 procentai moterų sutiko ar labiau sutiko, kad jos rūpėjo darbuotojams ir pasitikėjo jų profesinėmis kompetencijomis, kad personalas elgėsi maloniai ir pagarbiai, atvirai atsakė į klausimus, skyrė laiko, kai jo reikėjo tiek gimdymo metu, tiek ir po jo, visgi net kas ketvirta apklausoje dalyvavusi moteris nurodė, kad patyrė ir nepagarbaus ir netinkamo elgesio (patyčių, gąsdinimų ar prievartos). 8 procentai visų apklausoje dalyvavusių moterų nurodė, kad su patyčiomis, gąsdinimais ar prievarta susidūrė iki gimdymo, 10 procentų – gimdymo metu ir 14 procentų – pagimdžius. Tvarkytis su tokio elgesio pasekmėmis moterys dažniausiai taip pat turi savo išgalėmis.
Nevyriausybininkų, savanorių ar privačių specialistų pagalbos galimybės aptartos šiame straipsnyje:
www.mamamumsrupi.lt/pogimdyvine-depresija-2/pagalbos-galimybes/
