Gimdymas ir skausmas – du žodžiai, kurie dažnai skamba kartu. Vieno atsakymo, koks sprendimas geriausias kiekvienai gimdančiai moteriai, ir šia tema nėra. Ypatingai svarbios tam dvi priežastys. Pirma, gimdymas yra kompleksiškas fiziologinis procesas (skirtingai nei, tarkime, dantų taisymas ar apendicito operacija; su šiomis medicininėmis procedūromis jis kartais viešose diskusijose yra lyginamas) ir bet kokios intervencijos gali turėti nenumatytų ir nepageidaujamų padarinių. Antra – skausmas yra subjektyvus ir tik jį patiriantis gali įvardinti jo intensyvumą ir priimtinumą.
Idealaus – saugaus gimdyvei ir vaisiui, pakankamai veiksmingo atskirais gimdymo laikotarpiais, lengvai valdomo, be neigiamo poveikio gimdyvei ir vaisiui, netrikdančio judėjimo laisvės, gimdymo veiklos ir stangų jėgos, nedidinančio instrumentinio gimdymo dažnumo – nuskausminimo šiuo metu nėra. Tai – žodžiai iš akušerinės metodikos apie gimdymo skausmo malšinimą. Joje taip pat rašoma, kad “10 – 15 proc. gimdyvių nejunta skausmo arba jis būna nestiprus, 35 – 40 proc. junta vidutinio stiprumo skausmą, 30 – 35 proc. – stiprų skausmą, 15 – 20 proc. gimdyvių junta labai stiprų, nepakeliamą skausmą.”.
Pagrindiniai Lietuvos stacionaruose siūlomi medikamentiniai skausmo valdymo būdai gimdymui yra epiduralinė ir spinalinė nejautra, analgetiniai opioidai (žargonu dažnai vadinami “šampaniuku”) ir kvėpavimui skirtos dujos. PSO rekomenduoja normalaus gimdymo atveju nevartoti jokių medikamentų. Apklausos duomenys rodo, kad moterys priima skirtingus sprendimus dėl nuskausminimo – vienos jo neprašo, kitos prašo, dar kitos atsisako arba sutinka personalui pasiūlius. Daugiau kaip pusė – 58,4 procento – moterų Lietuvoje rinkosi ir gimdė be nuskausminimo vaistais, maždaug penktadaliui jų nuskausminimas buvo siūlomas ir jos atsisakė, tokia pati dalis moterų nuskausminimo prašė, tačiau negavo. Likusios moterys gimdė su nuskausminimu – maždaug pusė jų pačios jo prašė ir gavo, kitos sutiko, kai joms buvo pasiūlyta. Viena iš šimto moterų gavo nuskausminimą gydytojo paskyrimu be jos atsiklausimo.
Kokias pagrindines priežastis, dėl ko joms nebuvo suleista epiduralinė nejautra, apklausoje nurodė pačios jos prašiusios moterys? Personalo nuostata, kad ją gauti yra per vėlu, kad reikia palaukti arba nėra ją galinčio suteikti specialisto; skausmo neigimas; siūlomi kiti medikamentai; siūloma palaukti. Priklausomai nuo aplinkybių ir įvairių veiksnių, vienoms moterims tai tapo įgalinančia, kitoms – žeminančia ar skausminga patirtimi. Čia vėl pasikartoja teiginys, kad gimdymo patirčiai itin svarbūs yra subjektyvūs veiksniai.
Epiduralinė nejautra buvo efektyvi trims iš keturių moterų, dar 19 procentų – iš dalies efektyvi, o neefektyvi – 6 procentams moterų. Kitas nuskausminimo rūšis moteris įvertino kaip ne tokias efektyvias: analgetiniai opioidai (paprastai lašinami į veną arba leidžiami į raumenį) buvo efektyvūs 43 procentams moterų, visai neefektyvūs – ketvirčiui, įkvepiamos dujos efektyvios pusei jas išbandžiusiųjų, visai neefektyvios – kas ketvirtai.
Dar viena apklausoje išryškėjusi tema – tai, kad kai kurios įstaigos epiduralinę nejautrą teikia tik kaip mokamą paslaugą (arba teikia ją tik tuomet, kai moteris yra atsinešusi iš anksto nusipirktą rinkinį). Nuskausminimas buvo mokamas 38 procentams natūraliais takais gimdžiusių moterų Klaipėdos ligoninėje ir 21 procentui moterų, gimdžiusių Ukmergės ligoninėje. (Dar iš dešimties šalies ligoninių turime pavienius atsakymus, kad nuskausminimas buvo mokamas – tačiau šių duomenų nepakanka statistiškai reikšmingoms išvadoms.) Tikėtina, kad galimybė gauti nuskausminimą tik už jį susimokėjus arba įsigijus iš anksto daro įtaką moterų pasirinkimams – vienos negali sau to leisti, kitos gali panaudoti iš anksto nusipirktas priemones tik todėl, kad jas turi, trečioms gali būti nepriimtinas pats paslaugos teikimo principas.
