Šiandien dviese – Marina Pukelienė ir Lina Gabrijolavičienė – atstovavome Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungą LRS Žmogaus teisių komiteto posėdyje, skirtame gimdyvių teisių klausimams aptarti. Valanda buvo skirta, kad būtų įvardintos problemos ir jas išgirstų šios srities veikėjai – dalyvavo kelių Seimo komitetų (Tomas Vytautas Raskevičius, Dovilė Šakalienė, Orinta Leiputė ir kt) ir SAM atstovai, didžiųjų gimdymus priimančių institucijų Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinika, VULSK Akušerijos skyrius, Prano Mazylio Gimdymo Namai ir Lietuvos akušerių ginekologų draugija – LAGD, taip pat visuomeninės organizacijos ir iniciatyvos – Stebėk teises, Dulų asociacija Dulos Lietuvoje, Moterų teisė pasirinkti gimdymo būdą Lietuvoje cezario pjūvio būdu. Tikimės, kad tokių susitikimų – ir realių sprendimų paieškai – skirtų diskusijų bus ir daugiau.
Ką mes įvardinom? Kad pagrindinės problemos yra kelios:
- metodikos, rekomendacijos ir kiti dokumentai Lietuvoje yra geri – problema yra tai, kad stringa jų įgyvendinimas. Pavyzdžiu galime pasitelkti apklausos skaičius – kad pačios pasirinko gimdymo pozą, nurodo maždaug viena iš dešimties moterų, o Akušerijos diagnostikos ir gydymo metodikose stūmimo laikotarpiui rekomenduojama “pasirinkti labiausiai pačiai gimdyvei tinkamą ir patogiausią gimdymo pozą”;
- Ir visuomeninėms iniciatyvoms, ir organizacijoms yra sunku sulaukti problemos pripažinimo ir noro diegti pokyčius – dažnai sulaukiame formalių biurokratinių atsakymų (esame dalinęsi, kaip jie atrodo). Asmeniškai patyrus netinkamą, nepriimtiną, traumuojančią gimdymo priežiūrą – taip pat. Ačiū Gintarei Labašauskei, kuri atvirai dalinasi savo skaudžia istorija ir toliau kalba siekdama pokyčio ir liudydama, kad ne viskas mūsų priežiūroje yra gerai;
- Nėštumo, gimdymo, pogimdyvinėje priežiūroje visai nekreipiamas dėmesys į šio laikotarpio psichologinius ir emocinius sluoksnius. Lietuva didžiuojasi (pelnytai) tuo, kad vis daugiau gimdyvių ir naujagimių po gimdymo lieka gyvi. Manome, kad atėjo laikas pripažinti, kad tai yra labai geras, tačiau nepakankamas pasiekimas – potrauminio streso sindromas, nenoras turėti daugiau vaikų, depresija ir kitos psichologinės moterų būklės, kurioms reikšmingą įtaką daro subjektyvi gimdymo patirtis, taip pat turėtų įeiti į siekį “sveika mama”. 23 procentai apklausoje dalyvavusių moterų pažymėjo, kad būdamos ligoninėje patyrė gąsdinimus, patyčias arba prievartą – tai yra tikrai labai dideli skaičiai, už kurių – asmeninės nuoskaudos ir traumos;
- Akušerinėje priežiūroje yra daug spręstinų klausimų, tarp jų ir medikų darbo sąlygos, psichologinis klimatas, mobingas ligoninėse, pasiruošimas darbui įtemptomis sąlygomis, akušerių darbo savarankiškumas, apskritai jų darbo sąlygos; pačių moterų galimybės rinktis gimdymo vietą, personalą, būdą ir daug kitų, kurias reikėtų spręsti kompleksiškai. Tai, kad diskusijoje nebuvo akušerių atstovų – taip pat svarbi detalė, kuri atspindi situaciją;
- Ieškant sprendimų svarbu prisiminti, kad gimdyvės ir sistemos, įstaigos, priežiūros specialisto turimi galios svertai yra labai skirtingi;
- Skirtingose ligoninėse yra taikomos skirtingos praktikos – dėl lydinčio asmens taip pat. Nuo 15 iki 68 procentų , priklausomai nuo įstaigos, svyravo moterų galimybė pasirinkti, su kuo ji gimdys. Be to, stringa ir komunikacija – besilaukiančios nežino, ko joms tikėtis ir kur gauti patikimą informaciją. Į mūsų kreipimąsi dėl lydinčiojo asmens gavome atsakymus iš dviejų ligoninių – Kauno klinikų ir Šiaulių – kuriuose užtikrinama, kad ši moterų teisė bus užtikrinta. Gerai, kai įstaigos turi savarankiškumo, tačiau ar gimdyvių teisės neturėtų būti valstybinio masto klausimas?
Tikimės, kad ši diskusija pajudins visas suinteresuotas grupes ir kartu ieškosime geriausių būdų ir tinkamiausių sprendimų, kad Lietuvoje gimdančioms moterims būtų suteikta visapusiškai kokybiška gimdymo priežiūra. Beje, diskusija buvo įrašoma:
